ir tu žinai kad man ne pochui
kad žudo tai kas dedasi mano galvoj
ir kad verkiu kiekvieną dieną prisiminimų pagauta
aš nekeliu rageliu nors skambini kiekvieną dieną
ir sms’ui parašyti man braška pirštai lyg mėšlungio pagauti
nors ateitis man rodosi kasdien juodesnė aš negaliu vėl prisiverti atsikelt
taip norisi skradžiai prasmegti, nugrimzt į tuštumą net dabar pat
atsiprašau aš tau kartoju, bet vėl per tyliai, manęs tu negirdi
rašau viena sau pasislėpus nors šias mintis aš dedikuoju tau
kritika man juk nė motais, tik leisk man išsirėkti kai padaryti tam turiu jėgų
vėl į pagalvę aš tas mintis kartoju, kol pamušalas drėksta nuo ašarų sūrių
atleisk man paskutinį kartą, gal susimauti nepavyks greitu metu
myliu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą