Sėdėk iki Ryto.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Šaltčio sukaustytas laukimas iki Kalėdų...

Na, štai, lauke minus 9 šalčio, kas šiomis dienomis yra jau gana šilta. Mažiau nei savaitė iki Kalėdų, o darbų padaryt vis dar lieka milijonas..

viskas padengta storu balto sniego sluoksniu, medžiai apšerkšnoję, pilna katinų ir paukščių pėdučių, kurie tik ir išduoda, kad mažieji padarėliai nebijo šalčio ir kad kažkur netolimais jie ieškosi maisto, kas jiems yra per sudėtinga, kai jie vis dėlto negali prasikasti kelio.

Iki Kalėdų, arba iki ramaus kūčių vakaro lieka tik 5 dienos, ir visi skuba pirkti dovanėlių, gražaus dovanų popieriaus ir puošnaus kaspinėlio ar banto dovanai papuošti. visi tik ir galvoja, kaip tas žmogus apsidžiaugs radęs gražią dėžutę ar maišelį kuris slepia kažką mielo ir gražaus, dovanėlę kuri simbolizuoja, kad kažkam rūpi, kad per šventes visi atleidžia visus blogumus, pamiršta pyktį ir kad ir koks būtum, Tu nusipelnei dovanos, nusipelnei visų tų švenčių, gražių žaisliukų ant eglutės, girliandų ant namų, kvepiančių imbierinių saldainių ir karšto vyno...
Ir visi suplūsta į prekybos centrus, kur masinės parduotuvės prikrautos įvairiausių daiktų ir daiktelių siūlo Tau padovanoti jų raudoną megztinį ar baltą puodelį su eglutės ar elnio paveikslėliu...

jau niekas neieško mielų krautuvėlių kurios visos randasi skirtingose miesto pusėse, kurios yra per mažos sutalpinti dešimtis žmonių vienu metu...

Ar masinis apsipirkimas dideliame prekybos centre nenumalšina artėjančios Kalėdų nuotaikos, ir dovanos netampa tokios mielos, kai perki jas vienoje milžiniškoje parduotuvėje...Turbūt ne, juk svarbu ne parduotuvė ar net ne pati dovana, o parodytas dėmesys, su meile įpakuota dovanėlė į gražų blizgantį popierių, mintis, kad būtent dėl to žmogaus sugaišai ieškodamas dovanos kelias valandas, kad tik rastum tą ypatingą dovanėlę, kuri pradžiugins ir sukels tą nuostabią padėkos šypseną. Juk iki širdies suspaudžia, kai radęs po eglute raudono popieriaus dovanėlę, jums artimas žmogus taip nustemba, taip apsidžiaugia, lyg vaikas..

Juk Kalėdos mus nuneša į vaikystę, pasijuntame lyg vaikai keldamiesi ryte ir bėgdami prie eglutės, kur kalnas dovanėlių tik ir laukia tavo šypsenos, kuri lydi tave ištisas dvi dienas...

Taip, Kalėdos- nuostabus metas, ir net tas šaltis ne toks baisus, kai susėdę visi kartu išgeria po taurę karšto vyno skambant " Merry Christmas Everyone"

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Nereali svajonė ar galima ateitis ....

Manau mums visiems būna taip, kad atrodo, jog atslenka rudeninė depresija, kuri iš mūsų atima jėgas rytais atsikelti iš lovos, o kartais mus visai įveikia ir rodos prarandi gyvenimo stimulą.
Ir kartą( visai neseniai ) man panašioje būsenoje bedūsaujant sėdinčiai šalia draugei ji man pradėjo vardyti įvairius stimulo atgaivinimo metodus. na pasakysiu nedaug tokioje būsenoje tegaliu prisiminti, bet vienas privertė mane pasvarstyti.

Ir štai gyvenimą turintis prašviesinti būdas : rimtai susikaupęs turi sėsti ir ant balto popieriaus lapo parašyti visus norus ir svajones. Tai gali būti nebūtinai realūs, gali rašyti ir antgamtiškus norus, bet tai turi būti tikri tavo norai, tai ko iš tikrųjų norėtum. Nereiktų rašyti norų, kaip tapti astronautu, jei po kelių minučių persigalvotum prisiminęs, kad bijai aukščio, ar mirti kažkur kosmose.
Tai turėtų būti, daleiskim 20 norų sarašiukas.

tie norai turi tave skatinti siekti jų išsipildymo, nes ir tie norai kurie atrodo neįgyvendinami, kaip išlošti milijoną, gali išsipildyti, jei bent nusipirksi lošimo bilietėlį.

Man draugė papasakojo vieną pavyzdį, kaip vienas nusivylęs žmogelis sudarė sarašiuką ir tarp jų buv nuosavas namukas, kurio jis labai norėjo, jis net prikabino prie sarašiuko nuotraukytę. ir ką jūs galvojat, po kažkur 10 metų žmogelis rado sarašiuką ir tą nuotraukytę, kurioje buvo lygiai toks pats namas, kuriame jis gyveno.

Taip norima pasakyti, kad žmogaus galvoje įvyksta kažkokia reakcija, kuri skatina tave kažką daryti tai maždaug psichologinis placebo efektas.
Aš nesakau, kad tai kažkoks efektas kuris tave skatina atsikelti iš lovos, bet jeigu tu gyvenime kažko labai norėsi, tai tas mažas vilties spindulėlis likęs tavyje gali tave skatinti žengti vėl į priekį, nes jeigu tu neatsikelsi, tai tie norai taps dar labiau antgamtiškai neįgyvendinami.

Na aš nežinau ar mane depresingoj būsenoj kas nors priverstų vis vien eiti ir dirbti, kai prisėdusi prie savojo sarašiuko tesugebėjau parašyti 10 ir dar nesu tikra ar aš tikrai to noriu. gal ta depresija mus taip ir veikia kai rodos nieko nenori, bet turbūt tiesiog nesinori realių tą akimirką pasiekiamų dalykų.
aš nežinau ar užėjus dar vienai nevilties bangai segebėsiu rasti tuos savo norus, bet dabar mano galva šviesi ir laiminga su daugybe norų ir svajų.

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis

Liūdna kai lyja

Ar domitės temperamentų tipais ir charakteriais......

Man visada patikdavo paspręsti testukų ar paskaityti lengų straipsnelių, bet niekada į tai nežiūrėjau rimtai. su draugėmis pakikendavome kai mokytojos duodavo testų ar klausinėdavo panašiomis temomis, vėliau nuleisdavom juokais, lengvais bajeriais.
ir prasidėjo man nelaimingoji psichologija..
pradžioje lengvos paskaitos su giliomis dėstytojos žiniomis, keli lengvi testukai... bet kai sprendėme savo temperamento ir charaketerio tyrimo testus pažiūrėjau į tai per daug lengvabūdiškai.

po prakeiktos paskaitos, kai pagaliau rimtai sužinojau kad esu Melancholikė ir dar rimta Intravertė, dabar kiekvieną dieną jaučiuosi vis labiau ir labiau melancholiškesnė.. ir mano atviras charakteris ir noras išsiverkti bėdas ant draugo peties staiga pavirto Emo stiliaus intravertu.
ir dar tas slegiantis jausmas kai lyja...jautiesi ne tik 100 bet net 200% melancholiku..

bet kartais aš tame sugebu įžvelgti netgi gerąją pusę... kartais, kai jautiesi iš ties blogai, liūdnas ir prislėgtas, dabar pamiršti net mažiausią mintį apie gręsiančią depresiją, ir pagalvoji, kad et, juk tai tik mano melanchiškas charakteris, ir iškart pasijunti krisleliu geriau..
o dar ir kitos melancholiko savybės, kaip kūrybiškumas... savo meninę sielą išgelbėji nuo beprotiško menininko tipo ir pamąstai, kad galbūt likimas nulėmė, jog turiu būti kūrybinga..

žmonės sako, kad charakteris susiformuoja iki 6 metų... net mažą mergaitę likimas nuvedė depresingo, bet kūrybingo charakterio keliu..

bet žinoma tu negali pamiršti ir blogųjų savo temperamento pusių, kurios anaiptol nenuteikia teigiamai..
O susitaikymas su esama padėtimi, kad jau nieko nebepakeisi yra vienas iš ryškaiusių melancholiko savybių...tai negi net tai supratusi turiu nieko nedaryt...o jeigu darysiu argi tai nereiškia kad aš priešinuosi man nulemtam likimui..

nu ka, su ta liūdna, o gal linksma gaida.... bučkis ir iki

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Michelangelas ar robotas ?

Ar šiais laikais jūs dar susimąstote kur dingo Michelangelai ir Da Vinčiai, kur dingo noras statyti pritrenkiančiai gražius Dievo namus - bažnyčias. Ar viską sugadino atėjusi laisvė? O gal tobulėjimas visose srityse. pagalvokime kada gyveno didieji protai ir meno kūrėjai, 15-16a? kai dar egzistavo stiprus luominis suskirstymas, kai moteris neturėjo jokios laisvės, kai visi aklai įtikėjo į Dievą.

Manau kiekvienas galėtų rasti daug pliusų tuose laikuose, bet turbūt nesuskaičiuojami minusai nubrėžia aiškią liniją. taip, dabar mes esame laisvi, visi turi teisę beveik į viską, visi esame išsimokslinę ir toliau visi siekia mokslo ir gilesnių žinių. Bet ar gerai kad mums duotas mokslas, kuris suteikia tiek daug, šitą ir atimą. Visos žinios fizikos, chemijos, architektūros srityje mus verčia važinėti negražiomis mašinomis, nes mat dabar viskas orientuota į dinamiką ir ekonomiką.

Žmonės tapo praktiški, jiems nebereikia gražios bažnyčios, juk dabar aktualus modernus menas, kuris iš grakščios bažnyčios padarė gremėzdą, labiau primenantį sandėlį. ir gyvenamieji namai dabar itin praktiški, talpinantys masę žmonių bet iš išorės tai tik stiklo ir betono bokštelis, nemalonus akiai, kurį gėda statyti miesto centre, bet kurių pilnos gatvės ir kvartalai už miesto.

O menas, dailė ir skulptūra. negalime sakyti kad žmonėms jis neįdomus, juk vis dar egzistuoja dailės mokyklos ir akademijos, mes vis dar turime tuos susivėlusius, prasigėrusius menininkus. bet ar jūs nenustėrstate pamatę Michalangelo ištapytą Siksto koplyčią ar Ticijanio skulptūras.
Kur dingo tokie gabūs žmonės. Jūs galite sakyti kad Lietuvėlė niekada tokių ir neturėjo, bet ar girdite, kad menų lopšį Italijoje tokių būtų.
Kodėl mes pradėjome tenkintis paprastu bet praktišku variantu. kodėl dabar, kai nėra ryškaus luomo skirstymo, kai visi dirba, turi pinigų ir galimybių, mes tenkinamės šilta, patogia vieta ir nesiekiame ko nors daugiau.
Kodėl mes prisitaikome ir tampame pilka visuomene, kodėl jums užtenka dirbti nuo 9 iki 5 o grįžus iš darbo žiūrėti kvailus realybės šou per televizorių.
Kodėl mes susitaikome su sava padėtimi ir nebandome nieko keisti. Mes ištekame ar vedame, susilaukiame vaikų, dirbame nemėgstamą darbą, gauname apgailėtiną atlyginimą, Savaitgalį praleidžiame prie televizoriaus, o vasara važiuojame į Palangą. Ar tikrai jus tai tenkina.

Ar esate girdėję sakant, kad vaikai - mūsų ateitis.

Na taip, tai iš tikrųjų yra tiesa, bet kiek kartų tai kartoja ir kas keičiasi.
Užaugę vaikai vėl dirba ir gyvena kaip, kad jų tėvai gyveno, o jųjų vaikai užaugę irgi. Žinoma kiekviena karta atranda kažką naujo, išranda mobilųjį, internetą, elektra varomą mašiną ir tt. bet kodėl tobulėjant mokslui, mes netobulėjame dvasiškai ir emociškai, kodėl atsirandant naujam dalykui fizikos, inžinerijos srityse mes netobulėjame kitose.
Kodėl kartu negali atsirasti dailios bažnyčios, nerealūs skulptoriai ir naujieji Bachai. Kodėl dabar visi kopijuoja Mocartą bet patys to nebe sugeba sukurti. O jei kas ir atsiranda tai jį jau rodo turint antžmogiškų sugebėjimų.

Ir pabandyk ką nors pakeisti menkas žmogeli gyvenat tokiam amžiuje, pabandyk brautis prieš srovę, ar ji kur nors tave nuneš? Ar kas nors apimtas tokių minčių pats ką nors padarė? Ar kas nors bandė daryti naujai, išsiskirti iš pilkos masės. O gal mes jau tapoma neįgalūs? Gal mus tramdo ta laisvė, gal mes bijome pamatyti, o kas jei ? Gal tas naujas pasaulis nukirpo mums sparnus ir svajones, gal uždengė mus po gaubtu, kad mes daugiau nebe pakiltume. Nejau mes dar turime tokių guvių protų, kaip Antikos filosofai, kad mums užtektų tik pamąstymų. Ar mes paliksime išspręsti problemas kitoms kartoms. Bet pagalvok, kad kuo toliau, tuo sunkiau pasipriešinti su metais stiprėjančiai upės srovei.

2010 m. spalio 19 d., antradienis

Nori gyventi ar pasenti.....

Tau 18, 19 ar 20, sakyk ar jau galvoji apie savo ateitį? ir ne apie tą ateitį, koks bus tavo vyras, vaikai, namelis su baltų lentų tvorele... o apie tą ateitį, kur tu saugęs žmogus priimantis sprendimus, atsakomybę, turintis pareigų, teisių ir viso šlamšto, kuris priklauso suaugusiam žmogui...

ar galvoji apie tai, kad nebetūrėsi laiko ir galbūt jėgų eiti į vakarėlius, linksmintis, gerti, negalvoti apie rytojų, lyg tau egzistuoja tik ši tuo metu svarbi akimirka...

kas bus kai tau bus 30 ar 40... jau rimtas suaugęs žmogus, turintis darbą, gyvenimo partnerį, kažkokius tikslus ir siekius...

ar galvoji apie senatvę, koks tu būsi, kai tau bus 50, 60 ar 70... tada jau tikrai būsi senas ir visas gyvenimas jau nugyventas, kai tu jau galvoji ne apie ateitį o jau apie praeitį, nugyventas minutes, išgyventas akimirkas, prisiminimus, pažintus žmones, mylėtus vyrus ir moteris... jau turėtum turėti vaikų ar net anūkų ir tada galėsi tik duoti patarimus iš rimtos išminčio galvos, o gal kliedinčio senio, kurio sapaliojimu jau niekas nebesiklauso...

o dabar pakalbėkime rimčiau...

manai dar per anksti apie tai galvoti, kas bus ateitį, sakai patylėk, tai dar bus toli ir dabar nenoriu apie tai nė pagalvoti.... o gal reiktų... negi tikrai nori gyvenime nieko neveikti, linksmintis ir neturėti kažkokių sienų tave varžančių, kaip darbo nuo 9 iki 5, dirbant 5 dienas per savaitę ir turint tik 3-4 savaites per metus atostogų

žinau tai skamba siaubingai, bet realiai toks ir yra suaugusio žmogaus gyvenimas...

tu jau nebesi vaikas ir dažnai net trokšti, kad žmonės tave laikytų suaugusiu, šnekėtu, kaip lygus su lygiu,

taip, žinoma tu turi svajonių, kažkokių minčių apie būsimą darbą, bet vis dar skrajoji padebesiais apie šalis, kurias aplankysi, apie įdomius draugus, tu sutiksi.....

numušinėti svajonių negerai.... ir aš nesakau, kad tu negali turėti tų šaunių dalykų savo gyvenime...(nors gal taip ir skamba)... ir žinau, kad masė žmonių apie tai tikrai galvoja ( matyt aš viena iš jų), realiai aš neturiu tikslo atvedinėti žmones į gyvenimą, ir neturiu tam jokios teisės...

iš tikrųjų mano pačios galvoje vėjai skraido....

visų pirma norėjau paklausti ar nortum visą gyvenimą likti 18 ar 20, kai tavo gyvenimas sukasi tik apie mokslus, draugus, vakarėlius, linksmybes...

ar vis dėlto nori suaugti, tarkim būti 30ties, kai jau turi darbą, savo butą, rimtus santykius, realias svajones ir galimybes tam įgivendinti... blaiviai mąstyti, turėti gyvenimiškos patirties, ir prisiminimų apie išmoktas gyvenimo pamokas...

vienam tai skamba realiai, juk kažkada visi užauga nori to ar ne, kitam tai atrodo būsią už šimto metų ir kartais baisu pažiūrėti į kalendorių, kad nepajustum bėgančio laiko....

ar tiki likimu...? ar manai, kad likimas tvarko tavo gyvenimą? bet ar taip manyti nėra vaikiška, tokių atveju tu neturėtum nieko daryti, juk likimas nuspręs tavo gyvenimą.... bet ar mes patys jaučiamės pakankamai stiprūs patys lempti savo likimą...

ar matei filmą "Briusas Visagalis", ten Dievas davė galias mirtingajam, kad jis pats nuspręstų ko jam reikia gyvenime, kad galėtų pats jį valdyti. bet pačioje filmo pabaigoje, Briusas parklupo ant kelių verkdamas, "nenoriu pats spręsti savo likimo, noriu, kad tu nuspręstum kas man geriausia..." ( perpasakota mintis :)

būnant vaikais visi svajojo apie antgamtiškas galias, skraidyti, skaityti mintis, keliauti laiku.... ar turėdamas tokią galią norėtum visą laiką likti dabartiniame amžiuje, ar jau sulaukus to baisus 30tmečio grįžti vėl į gerus senus laikus....

atvirai sakant,...aš norėčiau nukeliauti į ateitį, kai jau turi stabilų pagrindą po kojomis, kai nereikia blaškytis, baimintis, kad keli sekantys žingsniai nulems visą likusį tavo gyvenimą.... dauguma tai pavadintų bėgimą nuo atsakomybės..turbūt man dar reikia priaugti prie tam tikro amžiaus.... ar aš to noriu.... Ne, bet būti suaugusiu, tai turbūt atremti duodamus išbandymus, patirti tai savo kailiu, kad ateitį nusipelnytum ir nušvistų ryškesnė šviesa..