Liūdna kai lyja

Ar domitės temperamentų tipais ir charakteriais......

 Man visada patikdavo paspręsti testukų ar paskaityti lengų straipsnelių, bet niekada į tai nežiūrėjau rimtai. su draugėmis pakikendavome kai mokytojos duodavo testų ar klausinėdavo panašiomis temomis, vėliau nuleisdavom juokais, lengvais bajeriais.
ir prasidėjo man nelaimingoji psichologija..
pradžioje lengvos paskaitos su giliomis dėstytojos žiniomis, keli lengvi testukai... bet kai sprendėme savo temperamento ir charaketerio tyrimo testus pažiūrėjau į tai per daug lengvabūdiškai.

po prakeiktos paskaitos, kai pagaliau rimtai sužinojau kad esu Melancholikė ir dar rimta Intravertė, dabar kiekvieną dieną jaučiuosi vis labiau ir labiau melancholiškesnė.. ir mano atviras charakteris ir noras išsiverkti bėdas ant draugo peties staiga pavirto Emo stiliaus intravertu.
ir dar tas slegiantis jausmas kai lyja...jautiesi ne tik 100 bet net  200% melancholiku..

bet kartais aš tame sugebu įžvelgti netgi gerąją pusę...   kartais, kai jautiesi iš ties blogai, liūdnas ir prislėgtas, dabar pamiršti net mažiausią mintį apie gręsiančią depresiją, ir pagalvoji, kad et, juk tai tik mano melanchiškas charakteris, ir iškart pasijunti krisleliu geriau..
o dar ir kitos melancholiko savybės, kaip kūrybiškumas...  savo meninę sielą išgelbėji nuo beprotiško menininko tipo ir pamąstai, kad galbūt likimas nulėmė, jog turiu būti kūrybinga..






žmonės sako, kad charakteris susiformuoja iki 6 metų... net mažą mergaitę likimas nuvedė depresingo, bet kūrybingo charakterio keliu..













bet žinoma tu negali pamiršti ir blogųjų savo temperamento pusių, kurios anaiptol nenuteikia teigiamai..
O susitaikymas su esama padėtimi, kad jau nieko nebepakeisi yra vienas iš ryškaiusių melancholiko savybių...tai negi net tai supratusi turiu nieko nedaryt...o jeigu darysiu argi tai nereiškia kad aš priešinuosi man nulemtam likimui.. 

nu ka, su ta liūdna, o gal linksma gaida.... bučkis ir iki