Nereali svajonė ar galima ateitis ....

Manau mums visiems būna taip, kad atrodo, jog atslenka rudeninė depresija, kuri iš mūsų atima jėgas rytais atsikelti iš lovos, o kartais mus visai įveikia ir rodos prarandi gyvenimo stimulą.
Ir kartą( visai neseniai ) man panašioje būsenoje bedūsaujant sėdinčiai šalia draugei ji man pradėjo vardyti įvairius stimulo atgaivinimo metodus. na pasakysiu nedaug tokioje būsenoje tegaliu prisiminti, bet vienas privertė mane pasvarstyti.


Ir štai gyvenimą turintis prašviesinti būdas : rimtai susikaupęs turi sėsti ir ant balto popieriaus lapo parašyti visus norus ir svajones. Tai gali būti nebūtinai realūs, gali rašyti ir antgamtiškus norus, bet tai turi būti tikri tavo norai, tai ko iš tikrųjų norėtum. Nereiktų rašyti norų, kaip tapti astronautu, jei po kelių minučių persigalvotum prisiminęs, kad bijai aukščio, ar mirti kažkur kosmose.
Tai turėtų būti, daleiskim 20 norų sarašiukas.

tie norai turi tave skatinti siekti jų išsipildymo, nes ir tie norai kurie atrodo neįgyvendinami, kaip išlošti milijoną, gali išsipildyti, jei bent nusipirksi lošimo bilietėlį.

Man draugė papasakojo vieną pavyzdį, kaip vienas nusivylęs žmogelis sudarė sarašiuką ir tarp jų buv nuosavas namukas, kurio jis labai norėjo, jis net prikabino prie sarašiuko nuotraukytę. ir ką jūs galvojat, po kažkur 10 metų žmogelis rado sarašiuką ir tą nuotraukytę, kurioje buvo lygiai toks pats namas, kuriame jis gyveno.

Taip norima pasakyti, kad žmogaus galvoje įvyksta kažkokia reakcija, kuri skatina tave kažką daryti tai maždaug psichologinis placebo efektas.
Aš nesakau, kad tai kažkoks efektas kuris tave skatina atsikelti iš lovos, bet jeigu tu gyvenime kažko labai norėsi, tai tas mažas vilties spindulėlis likęs tavyje gali tave skatinti žengti vėl į priekį, nes jeigu tu neatsikelsi, tai tie norai taps dar labiau antgamtiškai neįgyvendinami.

Na aš nežinau ar mane depresingoj būsenoj kas nors priverstų vis vien eiti ir dirbti, kai prisėdusi prie savojo sarašiuko tesugebėjau parašyti 10 ir dar nesu tikra ar aš tikrai to noriu.  gal ta depresija mus taip ir veikia kai rodos nieko nenori, bet turbūt tiesiog nesinori realių tą akimirką pasiekiamų dalykų.
aš nežinau ar užėjus dar vienai nevilties bangai segebėsiu rasti tuos savo norus, bet dabar mano galva šviesi ir laiminga su daugybe norų ir svajų.

Liūdna kai lyja

Ar domitės temperamentų tipais ir charakteriais......

 Man visada patikdavo paspręsti testukų ar paskaityti lengų straipsnelių, bet niekada į tai nežiūrėjau rimtai. su draugėmis pakikendavome kai mokytojos duodavo testų ar klausinėdavo panašiomis temomis, vėliau nuleisdavom juokais, lengvais bajeriais.
ir prasidėjo man nelaimingoji psichologija..
pradžioje lengvos paskaitos su giliomis dėstytojos žiniomis, keli lengvi testukai... bet kai sprendėme savo temperamento ir charaketerio tyrimo testus pažiūrėjau į tai per daug lengvabūdiškai.

po prakeiktos paskaitos, kai pagaliau rimtai sužinojau kad esu Melancholikė ir dar rimta Intravertė, dabar kiekvieną dieną jaučiuosi vis labiau ir labiau melancholiškesnė.. ir mano atviras charakteris ir noras išsiverkti bėdas ant draugo peties staiga pavirto Emo stiliaus intravertu.
ir dar tas slegiantis jausmas kai lyja...jautiesi ne tik 100 bet net  200% melancholiku..

bet kartais aš tame sugebu įžvelgti netgi gerąją pusę...   kartais, kai jautiesi iš ties blogai, liūdnas ir prislėgtas, dabar pamiršti net mažiausią mintį apie gręsiančią depresiją, ir pagalvoji, kad et, juk tai tik mano melanchiškas charakteris, ir iškart pasijunti krisleliu geriau..
o dar ir kitos melancholiko savybės, kaip kūrybiškumas...  savo meninę sielą išgelbėji nuo beprotiško menininko tipo ir pamąstai, kad galbūt likimas nulėmė, jog turiu būti kūrybinga..






žmonės sako, kad charakteris susiformuoja iki 6 metų... net mažą mergaitę likimas nuvedė depresingo, bet kūrybingo charakterio keliu..













bet žinoma tu negali pamiršti ir blogųjų savo temperamento pusių, kurios anaiptol nenuteikia teigiamai..
O susitaikymas su esama padėtimi, kad jau nieko nebepakeisi yra vienas iš ryškaiusių melancholiko savybių...tai negi net tai supratusi turiu nieko nedaryt...o jeigu darysiu argi tai nereiškia kad aš priešinuosi man nulemtam likimui.. 

nu ka, su ta liūdna, o gal linksma gaida.... bučkis ir iki

Michelangelas ar robotas ?

Ar šiais laikais jūs dar susimąstote kur dingo Michelangelai ir Da Vinčiai, kur dingo noras statyti pritrenkiančiai gražius Dievo namus - bažnyčias. Ar viską sugadino atėjusi laisvė? O gal tobulėjimas visose srityse. pagalvokime kada gyveno didieji protai ir meno kūrėjai, 15-16a? kai dar egzistavo stiprus luominis suskirstymas, kai moteris neturėjo jokios laisvės, kai visi aklai įtikėjo į Dievą.


Manau kiekvienas galėtų rasti daug pliusų tuose laikuose, bet turbūt nesuskaičiuojami minusai nubrėžia aiškią liniją. taip, dabar mes esame laisvi, visi turi teisę beveik į viską, visi esame išsimokslinę ir toliau visi siekia mokslo ir gilesnių žinių. Bet ar gerai kad mums duotas mokslas, kuris suteikia tiek daug, šitą ir atimą. Visos žinios fizikos, chemijos, architektūros srityje mus verčia važinėti negražiomis mašinomis, nes mat dabar viskas orientuota į dinamiką ir ekonomiką.

Žmonės tapo praktiški, jiems nebereikia gražios bažnyčios, juk dabar aktualus modernus menas, kuris iš grakščios bažnyčios padarė gremėzdą, labiau primenantį sandėlį. ir gyvenamieji namai dabar itin praktiški, talpinantys masę žmonių bet iš išorės tai tik stiklo ir betono bokštelis, nemalonus akiai, kurį gėda statyti miesto centre, bet kurių pilnos gatvės ir kvartalai už miesto.


O menas, dailė ir skulptūra. negalime sakyti kad žmonėms jis neįdomus, juk vis dar egzistuoja dailės mokyklos ir akademijos, mes vis dar turime tuos susivėlusius, prasigėrusius menininkus. bet ar jūs nenustėrstate pamatę Michalangelo ištapytą Siksto koplyčią ar Ticijanio skulptūras.
Kur dingo tokie gabūs žmonės. Jūs galite sakyti kad Lietuvėlė niekada tokių ir neturėjo, bet ar girdite, kad menų lopšį Italijoje tokių būtų.
Kodėl mes pradėjome tenkintis paprastu bet praktišku variantu. kodėl dabar, kai nėra ryškaus luomo skirstymo, kai visi dirba, turi pinigų ir  galimybių, mes tenkinamės šilta, patogia vieta ir nesiekiame ko nors daugiau.
Kodėl mes prisitaikome ir tampame pilka visuomene, kodėl jums užtenka dirbti nuo 9 iki 5 o grįžus iš darbo žiūrėti kvailus realybės šou per televizorių.
Kodėl mes susitaikome su sava padėtimi ir nebandome nieko keisti. Mes ištekame ar vedame, susilaukiame vaikų, dirbame nemėgstamą darbą, gauname apgailėtiną atlyginimą, Savaitgalį praleidžiame prie televizoriaus, o vasara važiuojame į Palangą. Ar tikrai jus tai tenkina.



Ar esate girdėję sakant, kad vaikai - mūsų ateitis.

Na taip, tai iš tikrųjų yra tiesa, bet kiek kartų tai kartoja ir kas keičiasi.
Užaugę vaikai vėl dirba ir gyvena kaip, kad jų tėvai gyveno, o jųjų vaikai užaugę irgi. Žinoma kiekviena karta atranda kažką naujo, išranda mobilųjį, internetą, elektra varomą mašiną ir tt. bet kodėl tobulėjant mokslui, mes netobulėjame dvasiškai ir emociškai, kodėl atsirandant naujam dalykui fizikos, inžinerijos srityse mes netobulėjame kitose.
Kodėl kartu  negali atsirasti dailios bažnyčios, nerealūs skulptoriai ir naujieji Bachai. Kodėl dabar visi kopijuoja Mocartą bet patys to nebe sugeba sukurti. O jei kas ir atsiranda tai jį jau rodo turint antžmogiškų sugebėjimų.







Ir pabandyk ką nors pakeisti menkas žmogeli gyvenat tokiam amžiuje, pabandyk brautis prieš srovę, ar ji kur nors tave nuneš? Ar kas nors apimtas tokių minčių pats ką nors padarė? Ar kas nors bandė daryti naujai, išsiskirti iš pilkos masės. O gal mes jau tapoma neįgalūs? Gal mus tramdo ta laisvė, gal mes bijome pamatyti, o kas jei ? Gal tas  naujas pasaulis nukirpo mums sparnus ir svajones, gal uždengė mus po gaubtu, kad mes daugiau nebe pakiltume. Nejau mes dar turime tokių guvių protų, kaip Antikos filosofai, kad mums užtektų tik pamąstymų. Ar mes paliksime išspręsti problemas kitoms kartoms. Bet pagalvok, kad kuo toliau, tuo sunkiau pasipriešinti su metais stiprėjančiai upės srovei.