Nori gyventi ar pasenti.....

Tau 18, 19 ar 20, sakyk ar jau galvoji apie savo ateitį? ir ne apie tą ateitį, koks bus tavo vyras, vaikai, namelis su baltų lentų tvorele... o apie tą ateitį, kur tu saugęs žmogus priimantis sprendimus, atsakomybę, turintis pareigų, teisių ir viso šlamšto, kuris priklauso suaugusiam žmogui...

ar galvoji apie tai, kad nebetūrėsi laiko ir galbūt jėgų eiti į vakarėlius, linksmintis, gerti, negalvoti apie rytojų, lyg tau egzistuoja tik ši tuo metu svarbi akimirka...

kas bus kai tau bus 30 ar 40... jau rimtas suaugęs žmogus, turintis darbą, gyvenimo partnerį,  kažkokius tikslus ir siekius...

ar galvoji apie senatvę, koks tu būsi, kai tau bus 50, 60 ar 70... tada jau tikrai būsi senas ir visas gyvenimas jau nugyventas, kai tu jau galvoji ne apie ateitį o jau apie praeitį, nugyventas minutes, išgyventas akimirkas, prisiminimus, pažintus žmones, mylėtus vyrus ir moteris... jau turėtum turėti vaikų ar net anūkų ir tada galėsi tik duoti patarimus iš rimtos išminčio galvos, o gal kliedinčio senio, kurio sapaliojimu jau niekas nebesiklauso...

o dabar pakalbėkime rimčiau...

manai dar per anksti apie tai galvoti, kas bus ateitį, sakai patylėk, tai dar bus toli ir dabar nenoriu apie tai nė pagalvoti.... o gal reiktų...  negi tikrai nori gyvenime nieko neveikti, linksmintis ir neturėti kažkokių sienų tave varžančių, kaip darbo nuo 9 iki 5, dirbant 5 dienas per savaitę ir turint tik 3-4 savaites per metus atostogų

žinau tai skamba siaubingai, bet realiai toks ir yra suaugusio žmogaus gyvenimas...

tu jau nebesi vaikas ir dažnai net trokšti, kad žmonės tave laikytų suaugusiu, šnekėtu, kaip lygus su lygiu,

taip, žinoma tu turi svajonių, kažkokių minčių apie būsimą darbą, bet vis dar skrajoji padebesiais apie šalis, kurias aplankysi, apie įdomius draugus, tu sutiksi.....

numušinėti svajonių negerai.... ir aš nesakau, kad tu negali turėti tų šaunių dalykų savo gyvenime...(nors gal taip ir skamba)...   ir žinau, kad masė žmonių apie tai tikrai galvoja ( matyt aš viena iš jų),  realiai aš neturiu tikslo atvedinėti žmones į gyvenimą, ir neturiu tam  jokios teisės...

iš tikrųjų mano pačios galvoje vėjai skraido....

visų pirma norėjau paklausti ar nortum visą gyvenimą likti 18 ar 20, kai tavo gyvenimas sukasi tik apie mokslus, draugus, vakarėlius, linksmybes...

ar vis dėlto nori suaugti, tarkim būti 30ties, kai jau turi darbą, savo butą, rimtus santykius, realias svajones ir galimybes tam įgivendinti... blaiviai mąstyti, turėti gyvenimiškos patirties, ir prisiminimų apie išmoktas gyvenimo pamokas...

vienam tai skamba realiai, juk kažkada visi užauga nori to ar ne, kitam tai atrodo būsią už šimto metų ir kartais baisu pažiūrėti į kalendorių, kad nepajustum  bėgančio laiko....

ar tiki likimu...? ar manai, kad likimas tvarko tavo gyvenimą? bet ar taip manyti nėra vaikiška, tokių atveju tu neturėtum nieko daryti, juk likimas nuspręs tavo gyvenimą.... bet ar mes patys jaučiamės pakankamai stiprūs patys lempti savo likimą...

ar matei filmą "Briusas Visagalis", ten Dievas davė galias mirtingajam, kad jis pats nuspręstų ko jam reikia gyvenime, kad galėtų pats jį valdyti. bet pačioje filmo pabaigoje, Briusas parklupo ant kelių verkdamas, "nenoriu pats spręsti savo likimo, noriu, kad tu nuspręstum kas man geriausia..." ( perpasakota mintis :)

būnant vaikais visi svajojo apie antgamtiškas galias, skraidyti, skaityti mintis, keliauti laiku.... ar turėdamas tokią galią norėtum visą laiką likti dabartiniame amžiuje, ar jau sulaukus to baisus 30tmečio grįžti vėl į gerus senus laikus....

 atvirai sakant,...aš norėčiau nukeliauti į ateitį, kai jau turi stabilų pagrindą po kojomis, kai nereikia blaškytis, baimintis, kad keli sekantys žingsniai nulems visą likusį tavo gyvenimą.... dauguma tai pavadintų bėgimą nuo atsakomybės..turbūt man dar reikia priaugti prie tam tikro amžiaus....  ar aš to noriu.... Ne, bet būti suaugusiu, tai turbūt atremti duodamus išbandymus, patirti tai savo kailiu, kad ateitį nusipelnytum ir  nušvistų ryškesnė šviesa..